Neskubama, matyt, todėl, kad Konstitucinis teismas nenurodė laiko, per kurį minėti įstatymai turėtų būti pakeisti. Kalbant rimtai, priežastys yra ganėtinai paprastos. Šiuo metu politinės partijos turi monopolinę teisę formuoti ir kelti kandidatų sąrašus. Jei kalbėtume apie Seimo rinkimus, situacija yra kiek švelnesnė, nors daugiamandatėje apygardoje rinkimų sąrašus formuoja ir kelia partinės organizacijos, tačiau vienmandatėse bet kuris žmogus surinkęs įstatymu nustatytą parašų kiekį, gali dalyvauti rinkimuose.
Jei savivaldybių tarybų rinkimuose būtų panaikintas partijų monopolis, rinkėjų balsai pasiskirstytų nenuspėjamai. Turint galvoje itin menkus politinių partijų populiarumo reitingus, kyla ganėtinai rimta politinės konkurencijos grėsmė. Kaip žinia, konkurencija nepatogi tuo, kad tie, kurie nespėja prisitaikyti prie naujų veiklos sąlygų, paprasčiausiai pralaimi.
Tenka girdėti argumentų, jog leidus bendruomenėms dalyvauti rinkimuose savivaldybių tarybos taptų dar margesnės, į valdžią patektų dar daugiau nenuspėjamų populistų. Tokia grėsmė egzistuoja, tačiau ar siūlydami gyventojams rinktis iš jau kažkieno atrinktų kandidatų sąrašų mes nevaržome demokratijos?
Manau, reikėtų kuo skubiau priimti reikalingas įstatymo pataisas. Taip pat esu įsitikinęs, kad politinių organizacijų nuogąstavimai dėl padidėsiančios konkurencijos yra menkai pagrįsti. Atvirkščiai, pasikeitusios politinio „žaidimo“ taisyklės vers partijas megzti glaudesnius ryšius su bendruomenėmis, formuoti bendrus kandidatų sąrašus, o tai leis geriau ir efektyviau atstovauti savivaldybių gyventojus.
Kaip vertinate idėją pakeisti savivaldos rinkimų sistemą taip, kad vietos gyventojai pusę tarybos narių galėtų rinkti tiesiogiai, t.y. vienmandatėse apygardose pagal mažoritarinę sistemą, kaip ir Seimo rinkimuose?
Iš pirmo žvilgsnio tokia sistema atrodo ganėtinai patraukli. Daugeliui trūksta rinktų tarybos narių personalinės atsakomybės už priimamus sprendimus. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad daugumą šalies savivaldybių tarybų sudaro 25 nariai.
Jei pusę jų rinktume tiesiogiai, “sąrašams” tiesiog nebeliktų dėl ko varžytis, o tai lemtų silpnėjančią politinę sistemą apskritai. Manau, “atsakingo asmens” poreikį galima būtų patenkinti įvedus tiesioginius mero rinkimus. Ką manote apie tiesioginius mero rinkimus?
Kaip jau minėjau, pritariu tiesioginių mero rinkimų idėjai, nes visuomenėje toks poreikis yra seniai susiformavęs. Žinau, kad kai kurie kolegos politikai tokiam savivaldos modeliui priešinasi. Nuogąstaujama dėl to, kad verslo, lobistinės ir kitos struktūros vienam žmogui, t.y. tiesiogiai išrinktam merui, gali turėti (daryti) per daug įtakos.
Nekompetentingi populistai – antra priežastis, dėl kurios tiesioginiai mero rinkimai kai kuriems politikams vis dar atrodo pavojingi. Žinoma, niekada negali apsidrausti nuo to, jog gyventojai meru išrinks netinkamą žmogų užimti tokias pareigas – nekompetentingą, linkusį piktnaudžiauti užimamomis pareigomis, proteguojantį kažkokius verslo interesus ir t.t., tačiau kai kuriose užsienio savivaldybėse merai tiesiogiai renkami seniai ir jos turi patirties kaip įmanoma išvengti ar apsisaugoti nuo prasto mero savivaliavimo.
Šiuo metu svarstomi du tiesioginių mero rinkimų modeliai. Vienas merui siūlo suteikti daugiau vykdomųjų įgaliojimų, kitas sustiprina merą kaip savivaldybės tarybos pirmininką, t.y. atstovaujamosios valdžios atstovą. Noriu pasakyti, kad, mano nuomone, nėra „geresnio“ modelio, nes abu turi savo privalumų ir trūkumų. Šiuo atveju, kalbėti reikėtų apie visuomenei „priimtinesnį“ modelį, o tai priklauso nuo žmonių mentaliteto, patirties bei daugelio kitų dalykų. Manau, šiuo metu savivaldybių gyventojai pritartų „stipraus mero su vykdomaisiais įgaliojimais“ modeliui.
Ar pakankamai aktyviai savivaldybių darbe dalyvauja visuomenės, bendruomenių atstovai? Ar bendruomenių nariai turi pakankamai galimybių dalyvauti?
Į šį klausimą atsakinėti pradėčiau nuo antros dalies. Ar bendruomenės nariai turi pakankamai galimybių dalyvauti/įtakoti/atstovauti savo interesus sprendimų priėmimo procese? Manau, kad ne. Lietuvoje savivaldybės gyventojų skaičiumi yra vienos didžiausių Europoje. Nors daugelis savivaldybių dar skaidosi į smulkesnius administracinius vienetus – seniūnijas, tačiau savarankiškumas yra labai ribotas, todėl galime teigti, kad savivaldybių valdymas yra ganėtinai centralizuotas.
Iki šiol nėra aišku kokia bendruomenių vieta šiame administraciniame valdymo modelyje. Iš patirties galiu pasakyti, kad teisiškai reglamentuotame tarybos sprendimų, savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų projektų rengimo procese bendruomenių apskritai nėra, t.y. bendruomenės veikia už savivaldybės veiklos teisinio reglamentavimo ribų.
Paprastai tariant, tik retais atvejais savivaldybės taryba ar administracija yra įpareigojamos sprendimo projektą derinti „su visuomene“. Dar reikėtų pabrėžti, kad pati derinimo procedūra taip pat nėra apibrėžta, todėl dažniausiai derinimas tampa smulkiu formalumu. Tiek apie bendruomenių teisinę padėtį savivaldos struktūroje.
Atskirai reikėtų paminėti materialines bendruomenių darbo sąlygas. Savaime suprantama, kad tokio pobūdžio veikla yra savanoriška ir neatlygintina, tačiau taip pat akivaizdu, kad reikalingos investicijos sąlygoms veikla sukurti, t.y. patalpos susirinkimams, kompiuterinė technika informacijos rinkimui bei apdorojimui, mokymai bendruomenės narių kompetencijų ugdymui ir t.t. Džiugu, kad jau yra valstybinės programos, kurių tikslas remti bendruomenių vystymąsi, tačiau jas reikėtų plėsti. Šiuo metu paraiškas paramai gauti gali teikti tik kaimiškosios bendruomenės.
Savivaldybės taip pat galėtų daugiau dėmesio skirti bendruomenių veiklos sąlygoms jų teritorijose gerinti. Grįžtant prie pirmos klausimo dalies galėčiau pasakyti, kad bendruomenių ir visuomenės apskritai tiesioginis dalyvavimas rengiant ir priimant savivaldybės sprendimus tik augs, todėl jau dabar savivaldybėms reikėtų rūpintis bendruomenių „įtraukimu“ į savivaldybės veiklą. Priešingu atveju galimi konfliktai, įtampos.
Panaikinus apskričių administracijas, ar savivaldybės gaus daugiau savarankiškumo, ar tik bus užkrautos papildomais rūpesčiais?
Kalbėti apie apskričių reformą, tas pat kas burti iš kavos tirščių. Vyriausybė paskelbė, kad nuo 2010m. liepos 1d. apskričių neliks, tačiau „pamiršo“ pasakyti kaip gyvensime po to. Tiesą sakant, retas atvejis, kad būtų daromi tokie radikalūs žingsniai, nežinant kaip tai reikės pabaigti.
Šiuo metu yra dalinamos funkcijos, apskričių pavaldume buvusios įstaigos. Dalis funkcijų pereis savivaldybėms, tačiau dalis gali dar labiau nutolti nuo gyventojų, t.y. kai kuriuos „darbus“ planuojama perduoti departamentams, įstaigoms prie ministerijų. Jei anksčiau atsakymų ieškoti tekdavo važiuoti į pvz. Telšius, tai po liepos 1d. gali tekti pavažiuoti ir iki Vilniaus.
Yra ir daugiau „niuansų“. Nuogąstaujama, kad savivaldybėms perduodamos įstaigos (pensionai, spec. ugdymo įstaigos ir t.t.) gali likti be valstybinio finansavimo, t.y. jų išlaikymo našta guls ant savivaldybės pečių. Regionų plėtros tarybų likimo klausimas taip pat neišspręstas. Kalbama, kad jos liks, o jų aptarnavimui bus įsteigti sekretoriatai, tačiau kuo tai skiriasi nuo dabartinės apskrities viršininko administracijos modelio? Paprastai tariant, kol kas yra daugiau klausimų nei atsakymų.
Savivaldybių merai, jų pavaduotojai skundžiasi dėl, jų manymu, per mažų atlyginimų. Turime situaciją, kai meras savo patarėjui gali mokėti didesnę algą, nei gauna pats. Ar reikėtų keisti savivaldybės vadovų atlyginimų skaičiavimo tvarką? Kiek turėtų uždirbti sostinės, mažesnių miestų merai?
Sakau atvirai – didžiausia kvailystė, kai miesto vadovai uždirba mažiau nei jų patarėjai ar miesto valdomų įmonių direktoriai. Apskritai, jei palyginsite privataus sektoriaus vadovų algas su savivaldybių vadovų, tai pastebėsite, kad skirtumas yra milžiniškas. Taip pat reikėtų pažymėti, kad savivaldybės vadovų moralinė ir teisinė atsakomybė dėl vadovaujamos institucijos veiklos gerokai didesnė nei privačiame sektoriuje.
Savivaldybių savarankiškumas formuojant darbo užmokesčio politiką yra itin ribotas. Įstatymais apibrėžta kiek gali uždirbti savivaldybės vadovas, administracijos tarnautojai. Susiklostė keista situacija, kai taryba priimdama į darbą valdomos įmonės vadovą gali nustatyti tokį atlyginimą, kokį mano esant tinkamą. Tuo tarpu skirdami merą ar administracijos vadovą tokio pasirinkimo neturi.
Mano galva, tai yra grynas nesusipratimas. Sakyčiau žalingas nesusipratimas, nes savivaldybės neturi galimybių darbo rinkoje konkuruoti dėl geriausių specialistų ar vadovų. Ši problema ypač aktuali didžiuosiuose šalies miestuose. Kiek turėtų uždirbti sostinės ar kitų miestų merai? Tiek kiek juos skiriančių į pareigas tarybų nuomone jie yra verti. Žinoma, gali pasitaikyti ir piktnaudžiavimo atvejų, tačiau visuomenė to pro ausis tikrai nepraleis.
